Tvoros Lietuvoje yra svarbus kultūrinis ir istorinis simbolis, atspindintis visuomenės, politinius bei gyvenimo būdo pokyčius skirtingais laikotarpiais kiekviename Lietuvos regione. Domintis istorijos vingiais bei architektūros pokyčiais, dažnai pamirštama paminėti tvoros sprendimus, kurie keitėsi kartu su žmonių poreikiais, įgūdžiais bei statiniais. Dar senolių laikus menantys tvorų sprendimai gali būti puikiai pritaikomi ir šiandieninėse sodybose, tad tikimės, kad ne tik papildysite turimas istorijos žinias, bet ir pasisemsite naujų idėjų savo ateities projektams.
Tvoros kaita nuo senovės laikų iki šiandieninės Lietuvos
Senaisiais laikais tvoros paskirtis buvo gyvybinė, siekiant apriboti nepageidaujamų asmenų ir priešų patekimą į teritoriją. Paprastai tvoros sprendimais buvo įtvirtinami piliakalniai, kurių viršūnėse kūrėsi gyvenvietės. Dažniausiai buvo naudojamos medinės tvoros, o jų paplitimas neišsiskyrė ir buvo itin panašus visuose Lietuvos regionuose. Taip pat įvairiuose šaltiniuose pažymima, jog šis laikotarpis buvo ženklas ne tik tvorų kūrimui, bet ir jų paplitimui visoje Lietuvoje.
Viduramžiuose Lietuvoje, priklausomai nuo vyravusio architektūros stiliaus, buvo paplitusios ne tik medinės, bet ir akmens bei plytų mūro tvoros. Baroko ir klasicizmo laikotarpiais buvo galima išvysti mūrines tvoras papuoštas baliustradomis, arkomis bei kitais puošybos elementais. Ilgainiui didingosios mūrinės tvoros buvo panaudotos statinių sienoms ar prieangiams įkurti.
Iki XX a. Lietuvos kaimuose vyravo įvairių tipo iš medžio pagamintos tvoros, kuriomis buvo tveriamos sodybos, gėlių darželiai, pievos, ganyklos, daržai, gardai, sodai bei atskiriami kiemo plotai. Labiausiai paplitusios buvo žiogrių, dar geriau atpažįstamos kaip pinučių tvoros, gaminamos iš beržo ar kitų lankstymui palankių šakų. Žiogrių tvora buvo vertikalaus ir horizontalaus pynimo, kurios buvo pritaikomos pagal paskirtį – vertikaliu pynimu buvo aptveriamos sodybos, sodai bei darželiai, o horizontaliu pynimu buvo atveriami daržai, gardai bei išganos (pievos). Pajūrio ir pamario regionuose žvejų sodybos buvo aptveriamos panaudojant nebenaudojamus ir senus žuvų gaudymui skirtus tinklus.
XX a. Lietuvoje pradėtos statyti statinių, kaltinės bei gulstinės karčių tvoros. Pastarosios tvoros paprastai būdavo retos žardinės ar tankios tvoros, gaminamos iš pailgų kartinių (plonų) minkšto medžio lentelių, kurios buvo vinimis pritvirtinamos prie medžio kuolelių ar stulpų. Žardinėmis tvoromis buvo tveriamos išganos ir ganyklos, o tankiomis – kiemai (gulstinėmis), sodybos, daržai (pusgulsčiomis) bei sodai. Gulstinės karčių (žardinės) tvoros buvo paplitusios visoje Lietuvoje, tačiau Žemaitijoje labiausiai vyravo pusgulsčių karčių tvoros, kuriomis žemaičiai tvėrė net ir atskirus laukus.
Nuo XX a. visuose Lietuvos regionuose pradėjo plisti iš lauko akmenų sudarytos tvoros bei dolomito akmens tvoros, o dar vėliau medines bei akmenines tvoras papildė spygliuotos vielos tvoros, kuriomis buvo tveriamos ganyklos bei kiti saugomi plotai. Taip pat vėlesniame laikotarpyje minėtas tvoras papildė mūrinės, vielos tinklo bei skardinės tvoros, kurias galima išvysti ir įsigyti ir šiomis dienomis. Tiesa, anuo metu jos buvo daug paprastesnės, tačiau šiandien galima rasti įvairių modernių skardinės tvoros sprendimų, pritaikytų šiuolaikiniam ir koja kojon su naujovėmis žengiančiam asmeniui.
Tvoros paskirtis anuomet buvo daug įvairesnė
Dar ankstesniaisiais laikais tvoros paskirtis nebuvo vien apsauginė ir gyvybinė – dažnas lietuvis mėgo puošti savo sodus ir darželius žemomis dekoratyvinėmis, dažniausiai, pintomis tvoromis. „Geroji“ kiemo teritorijos nuo gatvės pusė buvo apjuosiama daug gražesne ir puošnesne tvora, nei už ūkinio pastato bei kiemo dalies esanti teritorija.
Lietuviai nuo senų laikų mėgo apjuosti savo sklypo teritoriją puošniomis tvoromis ir tai lyg įaugę į kraują pastebima šiandieninių lietuvių įpročiuose. Tiesa, šiomis dienomis lietuviai renkasi apjuosti visą sklypą jį neišskiriant zonomis, taip pat vis rečiau galime pamatyti dekoratyvinėmis tvorelėmis apjuostus darželius bei sodus. Nors nebūtina vaikytis madų – turint senovinę vienkiemio sodybą būtų galima pritaikyti pintas tvoras ir šiomis dienomis, taip suteikiant sodybai autentišką pojūtį leidžiantį pajusti anuomet gyvavusią sodybos dvasią.
Planuoji tvoros statybą?
Pasitarkite su tvorų meistrais, kurie atsižvelgs į jūsų teritorijoje vyraujančią stilistiką bei statinių architektūrą ir pasiūlys individualiai jums pritaikytą tvoros sprendimą. Viskas nuo A iki Z iš vienų rankų!
